Paplitusi nuomonė, jog lietuviai - valstiečių tauta, kad miestas mums - terra incognita, nežinoma, nesuprantama ir svetima vieta, kad daugelis Lietuvos miestų tėra dideli kaimai, o Vilnius ir Klaipėda - dvi gyvenvietės, turinčios „tikro” miesto bruožų, buvo suformuotos kitų tautų, ir tik „laimingų” XX a. kolizijų dėka atiteko Lietuvai, bet taip ir netapo mūsų sąvastimi…
Na, bet mes mylime Vilnių (tuo labiau, kad senelė-vilnietė, o tuo nedaug dabar čia gyvenančių lietuvių gali pasigirti). Taigi mylime, domimės ir gėrimės.Norėjome sukurti juvelyrinę “Odę miestui”…:) bet…
vienas variantas:
Projekto „Wilniečiai.Nematomas miestas. Sidabro amžius“ tikslas - per juvelyriką apjungti istoriją, architektūrą, grafiką, fotografiją, video, multimedijas bei instaliacijas, išnagrinėti lietuvių santykį su miestu, ir kaip I. Calvino knygoje „Le Citta Invisibili“ sukurti savas miestų legendas, istorijas, kur realybė susipina su fantazija, kur tiesa ir prasimanymai neatpažįstamai pakeičia faktus… Paėmus įvairių amžių miesto planus kloti juos vieną ant kito, vaiksčioti išnykusiomis gatvėmis ir menamų bei esamų gatvių voratinklyje, atrasti ir atpažinti esminę miesto struktūrą, kuri, kol nesumažiname simbolinio miesto vaizdo iki žmogaus mąstelių, lieka nematoma…
Žemėlapiai - segės, puikiai atskleidžia kiekvieno miesto unikalumą, jo ritmą bei grafinį veidą…

Gražu, ar ne? Tačiau kai paguglinom, nuomonė pasikeitė- tokių segių pilnas svietas…:( …aplenkė…:)
Kitas variantas:
Vienas gražiausių juvelyrikos apibrėžimų sako, kad juvelyrika - langas ant žmogaus kūno, pro kurį matosi jo siela… Pastatai ir gatvės - miesto kūnas, sienos - jo veidas. Plyšiai, įtrūkimai, skilinėjimai, įvairios faktūros - visa tai - laiko ženklai, raukšlių žmogaus veide analogija. Kodėl gi „nepagydyti“, nepagrąžinti to veido? Nuimti plyšių ir įtūkimų atspaudus, sukurti unikalias, tik tam pastatui, sienai, grindiniui tinkančias sidabrines atliejas ir jomis „užtaisyti“ tuos plyšius.Tokią atlieją galima nešioti ir kaip segę… tada posakis „nešioti miestą širdyje“ įgyja kitą prasmę. Dabar tiesiogine prasme galime nešioti miestą ant krūtinės…

Jau daug metų fotografuojame mažąją architektūrą: iškabas, malkines, įvairias nykstančias pastatų dekoro detales: durų, langų fragmentus, fasado papuošimus ir pan. O juk jie irgi gali virsti juvelyrinio objekto leitmotyvu… arba pastato “papuošalu”…

ar grindinio…ir miestiečiai jį mindys…

o dabar tai, kas labai labai patiko, bet…
Manome, kad ne tiek gimimo, kiek mirties faktas, padaro žmogų „amžinuoju“ tos vietos „gyventoju“… Kapinės dar vienas miesto veidas ir pvz. palaidoti Napoleono kariai, I ir II pasaulinių karų kovotojai tampa tikrais mūsų miestų ir miestelių „atminties gyventojais“… Visus svečius pradžioje nuvedu į Rasų ar Bernardinų kapines…kiekvieną kartą, matant išvartytus kryžius ar išdaužytas emalio fotografijas skauda širdį ir jautiesi kaltas … ir gėda prieš mirusius… Jų pagerbimui skirta instaliacija „Išnykstantis kryžius“. Apleistose kapinėse, į ažūrinio metalinio kryžiaus tarpus, įstatome tiksliai pagal kiaurymių kontūrus išpjautus, bet skirtingais kampais nukreiptus veidrodžio gabaliukus. Atsispindėjusi šviesa sukuria kryžiaus „plevenimo“ ir laipsniško išnykimo erdvėje jausmą… visa tai dokumentuojama foto ir video priemonėmis…

pabandėme su mažais veidrodžio gabaliukais…grrrožžžis… dar pagalvojom, kad į išdaužytas emalio foto, įdėti ovalinius veidrodžius ant kurių būtų išgraviruota malda “Amžiną atilsį”…mirusio kalba…nu asociacijų jūra…bet
Vitgenšteinas rašė, kad “Etika ir estetika yra viena”..ir nors tai, mūsų nuomone būtų kaip atsiprašymas už vandalizmą, bet …negalima taip…
gal būt vienintelis darbas, kurio nepadarėme ir nesigailime…o jei nesupratot kodėl…
Rodyk draugams