Asol

Imame vidutinį darbo užmokestį ir lyginame. Jei:

a. Jūsų uždarbis mažesnis, skirtumas-Jūsų mokestis už laisvę, ar bent galimybę būti laisvam…

b. Jūsų uždarbis didesnis, tai tiesiog elitinio plebso premija už populiarių šūdniekių gamybą….

Paplitusi nuomonė, jog lietuviai - valstiečių tauta, kad miestas mums - terra incognita, nežinoma, nesuprantama ir svetima vieta, kad daugelis Lietuvos miestų tėra dideli kaimai, o Vilnius ir Klaipėda - dvi gyvenvietės, turinčios „tikro” miesto bruožų, buvo suformuotos kitų tautų, ir tik „laimingų” XX a. kolizijų dėka atiteko Lietuvai, bet taip ir netapo mūsų sąvastimi…

Na, bet mes mylime Vilnių (tuo labiau, kad senelė-vilnietė, o tuo nedaug dabar čia gyvenančių lietuvių gali pasigirti). Taigi mylime, domimės ir gėrimės.Norėjome sukurti juvelyrinę “Odę miestui”…:) bet…

vienas variantas:

Projekto „Wilniečiai.Nematomas miestas. Sidabro amžius“ tikslas - per juvelyriką apjungti istoriją, architektūrą, grafiką, fotografiją, video, multimedijas bei instaliacijas, išnagrinėti lietuvių santykį su miestu, ir kaip I. Calvino knygoje „Le Citta Invisibili“ sukurti savas miestų legendas, istorijas, kur realybė susipina su fantazija, kur tiesa ir prasimanymai neatpažįstamai pakeičia faktus… Paėmus įvairių amžių miesto planus kloti juos vieną ant kito, vaiksčioti išnykusiomis gatvėmis ir menamų bei esamų gatvių voratinklyje, atrasti ir atpažinti esminę miesto struktūrą, kuri, kol nesumažiname simbolinio miesto vaizdo iki žmogaus mąstelių, lieka nematoma…

Žemėlapiai - segės, puikiai atskleidžia kiekvieno miesto unikalumą, jo ritmą bei grafinį veidą…

Gražu, ar ne? Tačiau kai paguglinom, nuomonė pasikeitė- tokių segių pilnas svietas…:(  …aplenkė…:)

Kitas variantas:

Vienas gražiausių juvelyrikos apibrėžimų sako, kad juvelyrika - langas ant žmogaus kūno, pro kurį matosi jo siela… Pastatai ir gatvės - miesto kūnas, sienos - jo veidas. Plyšiai, įtrūkimai, skilinėjimai, įvairios faktūros - visa tai - laiko ženklai, raukšlių žmogaus veide analogija. Kodėl gi „nepagydyti“, nepagrąžinti to veido? Nuimti plyšių ir įtūkimų atspaudus, sukurti unikalias, tik tam pastatui, sienai, grindiniui tinkančias sidabrines atliejas ir jomis „užtaisyti“ tuos plyšius.Tokią atlieją galima nešioti ir kaip segę… tada posakis „nešioti miestą širdyje“ įgyja kitą prasmę. Dabar tiesiogine prasme galime nešioti miestą ant krūtinės…

Jau daug metų fotografuojame mažąją architektūrą: iškabas, malkines, įvairias nykstančias pastatų dekoro detales: durų, langų fragmentus, fasado papuošimus ir pan. O juk jie irgi gali virsti juvelyrinio objekto leitmotyvu… arba pastato “papuošalu”…

ar grindinio…ir miestiečiai jį mindys…

o dabar tai, kas labai labai patiko, bet…

Manome, kad ne tiek gimimo, kiek mirties faktas, padaro žmogų „amžinuoju“ tos vietos „gyventoju“… Kapinės dar vienas miesto veidas ir pvz. palaidoti Napoleono kariai, I ir II pasaulinių karų kovotojai tampa tikrais mūsų miestų ir miestelių „atminties gyventojais“… Visus svečius pradžioje nuvedu į Rasų ar Bernardinų kapines…kiekvieną kartą, matant išvartytus kryžius ar išdaužytas emalio fotografijas skauda širdį ir jautiesi kaltas … ir gėda prieš mirusius… Jų pagerbimui skirta instaliacija „Išnykstantis kryžius“. Apleistose kapinėse, į ažūrinio metalinio kryžiaus tarpus, įstatome tiksliai pagal kiaurymių kontūrus išpjautus, bet skirtingais kampais nukreiptus veidrodžio gabaliukus. Atsispindėjusi šviesa sukuria kryžiaus „plevenimo“ ir laipsniško išnykimo erdvėje jausmą… visa tai dokumentuojama foto ir video priemonėmis…

pabandėme su mažais veidrodžio gabaliukais…grrrožžžis… dar pagalvojom, kad į išdaužytas emalio foto, įdėti ovalinius veidrodžius ant kurių būtų išgraviruota malda “Amžiną atilsį”…mirusio kalba…nu asociacijų jūra…bet

Vitgenšteinas rašė, kad “Etika ir estetika yra viena”..ir nors tai, mūsų nuomone būtų kaip atsiprašymas už vandalizmą, bet …negalima taip…

gal būt vienintelis darbas, kurio nepadarėme ir nesigailime…o jei nesupratot kodėl…

Kūriniai labai tinkantys Pelenų trečiadieniui. Ir nuotaika atitinkama…Kai šiuos darbus rodžiau fb, jie nesulaukė reikiamo dėmesio. Bet mes atkaklūs. Taigi

 ”Objects of Mourning”

“Liminality”.

autorė rašo:

Made and wore a brooch every day for one year; found fabrics, vintage fabrics, paint, paper, plastic, rubber, beading, clothing from deceased loved ones, felt, hair from my deceased brother, hair from my deceased cat, swatch of fabric Victorian mourning attire, part of the bullet that hit my brother: all 365 brooches displayed on 121 foot satin and velvet ribbon with beaded dates

Object of Mourning (OM) Time nr.2

varis., plienas, sidabras, vaistai, servetėlė

OM.Time nr.1

OM. Sentimental Nr.1,2,3

Varis, žalvaris, mirusio tėvo, brolio, senelio drabužių gabalėliai ir varyje išėsdinti jų paveikslai…

OM. Growth nr.3

servetėlės, neriniai, išėsdintas besidauginančių vėžio ląstelių vaizdas…

atitinkamai ir Growth nr.1, bei nr.2

OM. Breath nr.1

mirusių artimųjų drabužių liekanos…

OM. Weight nr.4

su Anapilin iškeliavusių artimųjų vaizdais…

OM Tears nr.2

ir buteliukas ašaroms rinkti…

OM Tears nr.3

varis, žalvaris, guma, Kleeneex nosinaitės

ir detaliau

OM. Weight nr.1

Om Silence nr 3,4,1

OM Sensesnr.3

varis, žalvaris, brolio drabužiai

OM Senses nr.2

…senelio drabužiai…

OM sensesnr.1

…tėvo drabužiai…

ir jei dar atsiras (o tikrai atsiras) tokių, kurie sako, jog juvelyrika tai papuošalų gamyba…nesiginčykite, o parodykite šiuos darbus…

Pabaigai gal ne linksmesnis, bet tikrai ne gedulingasRenee Eettle-Sterling darbas “Gyvenimas”

ASOL

p.s. nuotraukos didinasi, taigi turite galimybę panagrinėti atidžiau

                                 Tekstinio Viduriavimo Bakterija

                                                 (TVB)

                                                    ( zizecus vulgaris)

Iki interneto, o ypač internetinių komentarų atsiradimo, buvo paplitusi griežtai apibrėžtuose arealuose- apie redaktorius, bei kai kurias religines ir mokslo įstaigas. Interneto dėka pasklido visame pasaulyje ir įgavo epidemijos pobūdį- vienas užkrėstas tekstas sukelia šimtus ligotų komentarų.

    Simptomai: nesulaikomas viduriavimas spausdintu tekstu, begalinis troškimas viską komentuoti, kategoriškas noras, kad visi gyventų pagal ligonio pasaulio sampratą, oksimoroninis mąstymas. Raktiniai ligos žodžiai: gėjus homofobas, žydas antisemitas,fašistuojantis komunistas, nepakantus tolerantas, patriotinis kosmopolitas ir t.t. ir pan.

  Ypač paplitusi tarp devyniasdešimt penkių naujosios kairės dešiniųjų. Kadangi TVB išskiria politkorektiškumo ir tolerancijos hormonus, Pasaulinė Sveikatos Organizacija iki šiol atsisako ją pripažinti kaip ypač pavojingos ligos sukelėją.

     Pirmas šią bakteriją išskyrė bei aprašė Jacques  Lacan‘as. Jo dienoraščiuose, paslėptuose sudegusioje Aleksandrijos bibliotekoje skaitome:”…išaušo didi diena. Po Calcinatio, Sublimatio, Soliutio, Putrefactio, Distillatio,  bet prieš Congelatio ir Tinctura, septynias paras sukau Cosmopolitan  Tiuringo mašinoje. Šiandien rezultatą  parodysiu  Jean Baudrillard‘ui…

(toliau dalis teksto apgadinta)…………pažvelgęs į  esenciją J.B. sušuko” „Bet juk tai žizekas!” Kaip visada po langais šmirinėjo Slavojus.Pažvelgęs aukštyn ir pamatęs Jean‘ą pagalvojo, kad Autoritetas kalba apie jį, labai nudžiugo ir nuo to laiko atsišaukia tik  Žizeku vadinamas……..

……………….. vargšas, vargšas Slavojus…..”

  Baudrillard ilgai teigė, kad žizeko nėra, kad žizekas yra visai kas kita, kol galiausiai pavadinęs tai simuliakru, nusiramino…

 Danis Rudasis knygoje „Maimonido kodas” kelia kitą žizeko atsiradimo versiją. Pagal jį, Koh 1.18 reikia skaityti taip:” kas daugina žinojimą, didina viduriavimą”… Bet, bijodami, kad mūsų neapkaltintu TVB platinimu, dedame tašką.

 Asol-Solveiga ir Alfredas Krivičiai

P.s kas atsitiktinai užklydo ir nesupranta apie ką rašom : http://www.kriviciai.com/bestiariumas.htm

Akys užkliuvo už pranešimo:

“Kultūros ministerijos garbingiausias apdovanojimas ir vardinė valstybės stipendija įteikta balerinai Eglei Špokaitei.”

Džiaugiamės ir sveikiname, tik, mūsų nuomone, Špokaitės talentas ir stipendijos dydis skiriasi dešimtimis kartų.Bet, kaip sakoma čia jau kitas baletas…

cituojame toliau:

“…Garbės ženklo autoriai - juvelyras Titas Simanonis, žymaus Lietuvos juvelyro Kazimiero Simanonio sūnus. Unikalia technologija pagamintos juvelyrinės segės centre  -  sidabro apskritime  reljefinis aukso žirgas pegasas. Apskritimas apjuostas sidabro žiedu, kuriam išgraviruotas užrašas “Nešk savo šviesą ir tikėk”. Iš sidabro žiedo išauga stilizuoti aukso laurai,  kurie sudėti keturiomis grupėmis sudaro kvadrato formos kryžių, gulantį ant įlenktomis kraštinėmis žalio emalio kvadrato, įrėminto sidabro juosta.

Oho, pagalvojome. Daug darbo ir kaina nemaža, ir tik kultūrininkams tinka…O jeigu?

………………………………………………………………………………………………………………………….

DZIN -IDĖJA 

…………………………………………………………………………………………………………………………….

Ponai ir ponios, pristatome “Medalį už…………………………………..”

universalus, tinka visur, gerai atrodo atlape ir turi didelę išliekamą vertę

o kiek valstybė pinigų sutaupytų…

o vakarėliuose garbingi svečiai puikuotusi “Medaliu už…”

 Galerija “Meno niša” kviečia  į parodą “Vienas gramas aukso”. Tai viena seniausių tęstinių juvelyrikos (ir ne tik)  parodų Vilniuje. Pradėta rengti dar tada, kai juvelyrė ir galeristė Marytė Gurevičienė dirbo ne “Nišoje”, o Pamėnkalnio galerijoje…Turėtų būti įdomu. Štai programa:

“…   Visų  labai laukiame parodos „Vienas gramas aukso” atidaryme gruodžio 13 d. (pirmadienį) 18 val.
Maloniai kviečiame atvykti pasipuošus šventiškai, palaikant parodos temą.
 Šventinėje programoje šešios A :
Aukso amžiaus giesmės
Aukso kilimo patiesimas
Auksakalių kolektyvinis poezijos skaitymas
Auksinis šansas loterijoje
Aukso vertos pažintys
Auksinė garbės siena…”

Vieną mūsų darbą galerija  ”užsakė” iš anksto. Tai jau bloge rodyta “Dovana auksinių vestuvių proga”

o kitas gimė prisimenant posakį “Auksas ir pelenuose žiba”…Norėjau 1 gr. aukso sumaišyti su pelenais, įdėti į urną ir patikrinti posakio teisingumą, bet kai pažiūrėjau kokio aukso laužo pas mus dar likę (užsakovai dažnai atneša savo aukso),  aptikau plonytį auksinį žiedelį su deimančiukais…Bac! Reikia daryti ”Išžadėtuvių žiedą”…

Pilnas darbo pavadinimas gana ilgas: “Išžadėtuvių žiedas, arba eik tu nachui su savo pinigais, žiedais ir vedybinėmis sutartimis…”

O jei kokia jautri siela pradės piktintis keiksmažodžiais, tai tik nereikia tralialia…Geriau įsivaizduokite save tokioje situacijoje, kai iškeliate pirštą su tokiu žiedu prieš pasipūtusio ir savimi patenkinto patino snukį…manau ir riebesni žodžiai išsprūstų…

Beje, jei esate panašioje situacijoje-atneškite sužadėtuvių žiedą…:)

O jei kas nežino- “Meno niša” ant Basanavičiaus ir Pylimo g. kampo…

ASOL- Solveiga ir Alfredas Krivičiai

Jau daug metų domiuosi antro pasaulinio karo istorija. Nedaugžodžiausiu, o parodysiu savo bibliotekos dalį skirtą šiai temai:

beje, lentyna dvipusė…:) taigi britai pas mane nuo Harto per Fulerį iki Irvingo, rusai Suvorovas-Isajevas- Muchinas, vokiečiai…irgi nuo..iki…

Beje, prisiminiau savo jaunystę, sąjūdžio aušrą, kai bandžiau draugauti su viena iš lengvosios pramonės fakulteto komjaunimo komiteto narių (graži mergina buvo, o jaunystėje, sutikus gražią paną, ideologija atsiduria antroje vietoje), bet, kai kalba pasisuko apie artimuosius ir pasakiau, kad brolis domisi Lietuvos istorija, ji paklausė: ” O jis TEISINGAI domisi?”…daugiau nebegalėjau…:)

Tai štai, WWII aš irgi domiuosi NETEISINGAI…

…bet mes ne apie tai

kitoje lentynoje matome knygos nugarėlę su užrašu “Minimum”

Ištraukime ją

pasirodo, jog tai “Trumpa dabartinės Lenkijos istorija”

Atsiverskime

Obana, juk čia ne knyga, o viduje paslėpta segė. Pažvelkime atidžiau

tai XXa. lenkijos sienų istorija…

Atrodo Lemas yra pasakęs, kad ją kaip kokį baldą perstūmė iš rytų į vakarus…

Taigi atėmė iš rytinės pusės, o kaip “kompensaciją”  pridėjo iš Vokietijos. Sidabrinė segė atitinka dabartinės Lenkijos kontūrus.Perforacinės juostos žymi pridėtas teritorijas, o atplėšta perforacija…

na, o idėja buvo meninė-edukacinė…:) padaryti keliolika tokių knygų…

štai eskizai

arba

 tikuosi šį kontūrą žinote

jei neimti domėn okupacijos, tai galima sakyti, kad mums “nuskilo” (čia toks pakaruokliškas jumoras)

beje labiausiai nepasisekė Vengrijai (dar nuo WWI laikų)

praktiškai visas Vidurio ir Centrinės Europos šalis galima taip “apipavidalinti”… ir Suomiją… 

beje, kai sutinku žmogų, kuris domisi WWII istorija- atpažįstu tokį iš žvilgsnio… ir nebesiginčijam su tais kurių žinios paimtos iš  filmų (kai kurie netgi išdidžiai pareiškia, kad jie “holivudo nežiūri, o tik “diskaverį”…)

Tiesa tai, kad “istoriją rašo nugalėtojai”, bet rašo kaip romaną…faktai yra, knygos yra, bet …

dirbkim, pirkim, mirkim…

Užupio galerija organizavo grupinę parodą “Auksinių vestuvių papuošalas” kadangi gerai pažįstame I. ir V. Matulionius, sulaužėme savo taisyklę ir nunešeme savo darbą…

detalė

Idėja aiški ir gal sąmojinga (nors tikriausiai ne tiems, kas išgyveno santuokoje 50 metų)…

O taisyklė tokia: NEDALYVAUJAME PARODOSE SU NEPAŽĮSTAMAIS…

         Na, bet galerija žinoma…nunešėme ir

BLIAAAAAATJ!

BLIIIAAAAAATJ!

ŠŪDAS ŠŪDAS

 ir

 ŠŪDŲ ŠŪDAS

Kai vyksta mugės ar blusų turgus pamatai darbų…na dabar visos “žvaigždės ” panašius darosi, pilni žurnalai tokių skudurinių papuošalų…aš nieko prieš , tegu daro ir nešioja. Bet kai galerija, anksčiau propagavusi juvelyriką, kaip taikomojo meno rūšį, demonstruoja tokį mėšlą, kai dėstytojas tokius darbus priima… Baisu…Bet dar baisiau supratus, kad galerijos savininkus viskas UŽPISO JUODAI…pasidavė

Gaila, bet Vilniuje nebeliko meninės juvelyrikos galerijos…o ir Lietuvoje nėra. Ir gerai

Gaila Matulionių, bet…kaip sakoma: “PLatonas draugas…

O dabar dedu nuotraukas, kad suprastute ko taip putojuosi:

na va, parašiau ir kažkiek palengvėjo..

o į parodą eiti neverta…

p.s. nors gal taip Matulioniai nori parodyti bendrą juvelyrikos padėtį Lietuvoje…ką aš žinau…

p.p.s jaučiuosi lyg man šūdą vietoj šokolado pasiūlė…

nors…auksas ir ten žiba…:)

ir paskutinis akordas

Seniai seniai esame parašę “Trumpą Europos juvelyrikos istoriją” http://www.kriviciai.com/tekstai-1.htm nepretendavome į išsamų aiškinimą, greičiau bendrą vaizdą… Daugelis menininkų apie kuriuos rašėme turi internetinius puslapius, ir pamatyti jų darbus nėra sunku…Tačiau  keletas žymių juvelyrų neturi tinklapių ir net jų darbų www platybėse nėra tiek daug… Vieni iš jų -Francoise ir Claude Chavent.

   Tapyboje naudoti Trompe-l’œil nėra naujiena (tai optinė iliuzija, sukurianti trimatį vaizdą). Keletas pavyzdžių:

musė

ir naujesni

net ir ankstyvi Chavent darbai pasižymėjo architektūriškumu ir iliuzija, pvz. šis žiedas-tiltas

bei formų paprastumu, naudojant pagrindinius geometrinis kūnus

žiedas

C. Chavent rašė:”Vieną dieną aš piešiau ir “dėdamas” šešėlius pagalvojau, kad būtų įdomu sukurti darbus, kurie būdami plokšti, kaip šie eskizai popieriuje, turėtų tą patį tūrio efektą.

Aš padarau taip, kad įvairios kūrinio dalys skirtingai atspindėtų šviesą ir taip sukuriu iliuziją…”

Taigi jų darbų esmė-šviesos žaismas, optinė apgaulė. Teko rankose laikyti garsųjį “Kubą”: kol laikai rankose, jauti,kad tai plokščias metalo gabalėlis, bet vos padedi ant stalo, ar kitas žmogus užsisega…įvyksta stebuklas-kubas įgauna tūrį.Gaila, kad nuotraukos neperduoda to efekto ir nuostabos jausmo

“Kubas.” Auksas ir platina. Fantastika. Ir dar keletas fantastikos elementų…:)

kartais nereikia net skirtingų metalų, o tik skirtingomis kryptimis “užštrichuoti”

Segė “Langas”

dar viena plokščių segių serija “Kolonos”.Auksas ir geležis.

Segė “Knyga”. Sunku patikėti, kad jos storis vos vienas milimetras

o apie metafizines šių darbų prasmes tegul rašo meno kritikai…:)

Mums gi paprasčiausiai labai patinka. Didinga juvelyrika…

Juvelyrika neatsiejama nuo simbolių, o pastarieji-ezoterikos dalis. Lašas po lašo ir prikapsėjo visai padori bibliotekėlė: kabala,rozenkroiceriai, alchemikai, įvairūs okultistai, mūrininkai ir dažytojai…:) (beje, T.S. jei dabar mane skaitai -grąžink Biomę…) O kur dar Hermis Trismegistas, Pitagoras ir t.t. 

Dabar pažiūrėjau bibliotekoje-pirmą Milorado Pavičiaus knygą nusiprkau prieš 19 metų! Po to sekė “Lexicon Cosri’…ir išliko mylimiausia knyga (aplamai saugau kelias suskaitytas knygas: “Trys muškietininkai” “Skerdykla nr.5″, “Stepių vilkas” ir dar keletą- jas nešiodavau kuprinėje, tašėje, dujokaukės dėkle ar drobiniame maišelyje  (priklausomai nuo to kas buvo “fasonas”…:))ir skaitydavau, kol išmokdavau beveik mintinai… Viršelis atskirai, lapai palaidi, nučiupinėti…kas mėgsta skaityti-supras… Vėliau įsigydavau naują knygą, bet tų neišmečiau ir jos, “sulaukusios pensijinio amžiaus” garbingai stovi lentynoje, ir netgi sakyčiau “laiko vierchą”…:) Taigi ir pirmas “Chazarų Žodynas” susiskaitė… Atpasakoti romaną nėra prasmės. Tikiu , kad daugelis jį perskaitė (tuo labiau, kad po milijono metų jį pagaliau išvertė ir į lietuvių kalbą) Labai patiko daugiasluoksniškumas…ir pagalvojau: “Kodėl gi ne?”…

Šiame darbe tiek simbolių ir aliuzijų į slaptas žinias, kad …na beveik kiekviena linija, įbrėžimas, akmuo ar ženklas turi minimum dar tris prasmes… ( Įdomu tai,kad du žmonės labai lengvai viską perskaitė ir pasakė kodinius žodžius…su vienu draugauju iki šiol…)

Išoriškai viskas paprasta- pagalvė iš org.stiklo, o joje matosi veidas/kaukė?

Bėda tame, kad esu įpratęs fotografuoti juvelyriką, o čia didesnis objektas. Na, bet susipažinti  kokybės užteks…:)

PASKUTINIS CHAZARO SAPNAS

detalės

…va tai toks tas sapnas…ir  Jums saldžių…

ASOL